zydrone

Prisiklauso dabar įmonių rinkodaristai, kaip reikia žinutes savo klientams „asmeninti“, kad jie jaustųsi išskirtiniai, itin brangūs įmonei ir pan. Taigi, neseniai gavau sms žinutę (tik rinkodarines ir gaunu Pietų Amerikoje) iš Tiketos. Įvertinkite asmeniškumo užtaisą: „Enrique Iglesias koncertas Siemens arenoje 2009 04 26. Isankstiniai e-bilietai TIK TAU www.tiketa.lt. PRANESK DRAUGAMS“. Tam tikras vietas didžiosiomis raidėmis akcentavau aš pati, kad būtų aiškiau, apie ką aš čia ;)

Taigi, ir pranešu jums – bilietai tik man, pavydėkite.

Pirmieji civilizacijos malonumai pasitiko mus vos įvažiavus į Argentinos teritoriją. Ant grotelių, po kuriomis dar ruseno išmaniai sudėliotos žarijos (argentiniečiai turi tam specialiai sukurtą įrenginį), gulėjo keli gabalai sultingos mėsos, dvi naminės dešros, dvi kraujinę dešrą primenančios jų giminaitės ir dar keli mažesni nesuprantamos kilmės mėsgaliai. Supraskite teisingai – „mėsgaliai“ skamba gal ir neapetitiškai – bet iš tiesų viskas atrodė daugiau nei viliojamai. Net ir mane, kuri nėra pernelyg entuziastinga mėsos atžvilgiu, užplūdo palaimingi triumfo jausmai, raginantys kuo greičiau sudoroti tai, kas guli ant grotelių.

Alkį ir nesuvaldomus seilių išsiskyrimo procesus dar paskatino tai, kad pastarąsias dvi savaites tenkinomės vien karštais sumuštiniais, vadinamais „hamburgeriais“, ar storais tešlos paplotėliais su keliais gabalais pridžiūvusios dešros, vadinamais picomis. Čilėje ir Bolivijoje žmonės mažiausiai kreipia dėmesį į tai ką valgo – nusprendėme mes. Bet su tuo niekaip negalėjome susitaikyti.

Tuo tarpu dabar prieš akis – ant grotelių išdėliota sutinga mėsa, kvepianti laužu ir varvinanti sultis į po apačią padėtą skardinę lėkštelę. Lyg to dar būtų maža, šalia – litrinis vyno ąsotis, metantis rausvą šešėlį ant baltos staltiesės. Nereikia nė pasakoti, kaip kibome į šį maistą ir už kurią šalį tostus sakėme pakeldami kiekvieną tamsaus vyno taurę. Tokie tai civilizacijos malonumai...

Kitas panašus civilizacijos malonumas aplankė mane gal prieš savaitę Čilėje. Pirmą kartą per dešimties mėnesių kelionę pavyko aptikti viešbutį, kuriame buvo vonia. Na, tokia TIKRA VONIA, kurią galima prileisti vandens ir putų, į kurią galima panirti ir pamiršti, kad aplink egzistuoja kažkoks kitas pasaulis. Pasaulis už vonios ribų.

Suprantama, mes tame viešbutyje pasilikome kelioms dienoms. Dvi paminėtinos aplinkybės: pirma – vonia buvo bendro naudojimo, ja galėjo džiaugtis visi viešbučio svečiai, tad reikėjo išlaukti tinkamo momento, kai potencialių konkurentų viešbutyje lieka kuo mažiau; antra – tai buvo vasara, karštasis sezonas Čilėje, kai oro temperatūra dieną įkaista iki 40 laipsnių ir noras kaitintis vonioje sumažėja iki minimumo. Na, bet apie vonią svajojau jau bent kelis mėnesius, tiesą pasakius, šį norą išsakiau net kai „Kalėdų senis“ manęs klausė, ko norėčiau Kalėdoms. Tokie menki trūkumai, kaip konkurencija ir karštis, neatims iš manęs noro mėgautis vonia.

Tą rytą atsikėliau kiek anksčiau, kol dar ne taip karšta. Gulėdama lovoje ir skaitydama žurnalą kompiuterio ekrane, palaukiau, kol kiti mažojo viešbučio svečiai (tiesą pasakius, tai buvo net ne viešbutis, o keli įrengti kambariai svečiams čilietiškos šeimos namuose) suvaikščios tualeto reikalais, išgers rytmečio kavą ir išsiskirstys. Tuomet kavą pasigaminau aš. Parengiau porą mažų padėklų (padėklų vaidmenį atliko atvirukai su Peru vaizdais) su mažais sūrio sumuštiniais ir alyvuogėmis (viskas buvo apgalvota ir tam pasirengta iš anksto). Dar pasiėmiau knygą (šimtą kartų vartytas „Lonely planet“) ir porą kojinių (greitai paaiškės kam) ir nužygiavau per sodelį į gilumoje įkurdintą vonios kambarį.

Užsirakinau duris. Dvi švarios su savimi pasiimtos kojinės kuo puikiausiai tiko užkimšti voniai – specialaus kamščio čia jau seniai nebūta, greičiausiai niekam net nešauna mintis kaitintis vidury karštos vasaros, vonia naudojama tik kaip dušas. Kol vonia prisipildė vandens, retsykiais pildavau į srovę šampūno, ir vis stebėjausi kiek nedaug jis putoja. Na, putų nebus. Gerai ir taip.

Galiu pasakyti tik tiek – knygos per tą vonios valandą aš neatsiverčiau. Viena smegenų dalimi girdėjau, kaip aplink vonios kambarį sukosi valytoja, pabrėžtinai garsiai šluodama šalia esantį praėjimą. Porą kartų prie durų buvo priartėję „konkurentai“, tačiau belsti nedrįso. Viešbutyje buvo ir kitų vonios kambarių, tik... (kalbos kazusas) be vonių. Paliko jie mane ramybėje. O aš mėgavausi civilizacijos džiaugsmais. Tokiais mažyčiais, bet kartais labai reikšmingais, - kai spėji nuo jų atprasti.

Na, o civilizacijos nemalonės? Jos aplankė irgi toje pačioje Argentinoje, kuri sugebėjo nudžiuginti tokiu paprastu dalyku, kaip kepsnys.

Išsikapstę iš pasienio miestelių, sugebėjome pasiekti pirmąjį kiek rimtesnį miestą Argentinoje – Saltą. Atvykome vėlai, tad pirmą vakarą nespėjome nieko dorai pamatyti, vėl alpome prieš lėkštėje viliojančiai išsipleikusius kepsnius, o vėliau ėjome miegoti į pusrūsyje įrengtą viešbučio kambarį. Kai kitą vakarą nusprendėme pamatyti Saltos centrą, mane ištiko lengvas šokas. Valdui pasakiau, kad suprantu, ką jaučia indėnas, pirmą kartą atvykęs į miestą arba sovietmečio vaikams gerai pažįstamas personažas Mauglis, ištemptas iš džiunglių...

Prieš akis mirgėjo plati pėsčiųjų gatvė, kurią iš abiejų pusių įrėmino nesibaigiančios parduotuvių, kazino ir kavinių linijos. Žmonės zujo gatve neprognozuojamomis kryptimis ir kintamu greičiu. Štai, jauna porelė – ėjo pakankamai greitai, mes laikėmės jiems už nugarų, staiga pamatė viliojančią ledų vitriną, sustojo (aš vos neįsirėžiau vyriškiui tarp menčių), pagalvojo ir pakeitė ėjimo kryptį link saldumynų. O tokių porų, trijulių ar ketveriukų – pilna pėsčiųjų gatvė, jie zuja visomis kryptimis, juos vilioja ledai, maistas, drabužiai ar technikos parduotuvės. Jie nuolat keičia kryptį, o tu, kaip koks džiunglių vaikas, nespėji nuo jų „atšokinėti“ ir neturi jokio saugaus, protėvių išminto tako.
 
Ir negali pasakyti, kad tos ledų, drabužių ar technikos parduotuvių vitrinos taip pat neatima tavo dėmesio. Jos mirga įvairiomis spalvomis ir šviesomis – vien ko vertas kazino spalvų margumynas arba išmoningai, pagal spalvų paletę išdėlioti drabužiai parduotuvių vitrinose. Iš visų užeigų sklinda garsai (kazino aparatų muzikėlės, „laimingų, bendraujančių, gurkšnojančių“ žmonių pokalbiai iš kavinių, muzika ir skelbiamos nuolaidos drabužių parduotuvėse), į lauką veržiasi kvapai... Kvapai... Empanadų su vištiena kvapas, kavos kvapas, ledų su vafliu kvapas. Pagaliau, prisikvėpinusių žmonių kvapas...

Tokio spalvų, garsų ir kvapų šoko mano kūnas tikriausiai neprisiminė nuo tų laikų, kai būdama sovietmiečio vaikas pirmą kartą išvažiavau į Užsienį, į Vokietiją. O ten buvo Kalėdos, gatvės ir parduotuvės papuoštos metų įvykiui ir jis švenčiamas ne už užtrauktų užuolaidų, o viešai, gatvėje, su visais tam pritinkančiais garsais ir spalvomis.

Tik tuomet, pirmą kartą Užsienyje, man tai atrodė teigiamas šokas. Aš supratau, kad pasaulis yra margas, jame daug daugiau spalvų, nei sovietinėje paletėje. Daug daugiau pasirinkimo, džiaugsmo ir teigiamų emocijų. O dabar... Dabar susimąsčiau apie tai, kiek daug žmogui reikia, nors iš tikrųjų nereikia nė pusės. Didelis pasirinkimas gimdo didelį norą TURĖTI. Turėti daugiau, turėti įvairesnių, turėti gražesnių, brangesnių, madingesnių daiktų. O kai jau atrodys, kad įsigijai viską, ko norėjai, visada atsiras naujų, geidžiamų daiktų.

Žmogus – įdomi būtybė. Jis gali apsikrauti daiktais ir pirkti didesnį būstą, kad jame sutalpintų padidėjusį daiktų kraitį, o gali sutalpinti visus jam reikalingus daiktus į vieną kuprinę. Ir ten tilps viskas, ko jam reikia visus metus. Tačiau niekas negarantuoja, kad grįžęs namo ir nusimetęs kuprinę, jis ir vėl nepradės kaupti daiktų, taip įprasmindamas ir sureikšmindamas savo gyvenimą.

Tikrai neišdrįsiu sakyti, kad civilizacija yra vien tik blogis. Kartais taip smagu panirti į vonią ar mėgautis vyno taure. Tačiau kartais norisi būti savotišku Maugliu ir ištrūkti iš tos srovės, nešančios tave garsų, spalvų ir kvapų jūra. Tos srovės, tokios stiprios ir „talpinančios“ tiek įvairių skirtingų pojūčių, kad tai užmuša tavo prigimtines jusles. Kartais norisi tiesiog išklysti iš viso to „mainstreamo“ ir sugrįžti į paprastą, bet aiškų, protėvių išmintą, takutį.